7.2.2. Kalbų vardijimas tekste (vienakalbiai tekstai)
Tekste kalbos visada vardijamos pagal leidinio kalbos abėcėlę, todėl vardijimo tvarka skiriasi priklausomai nuo kalbinės versijos.
Kalbų vardijimo tvarka tekstuose priklauso nuo dokumento kalbos. Lietuviškuose leidiniuose kalbos turėtų būti išvardytos pagal lietuvišką abėcėlę: airių1, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, nyderlandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių.
Kai susitarimas taip pat rašomas trečiosios šalies kalba, kuri nėra oficialioji Europos Sąjungos kalba, dėl protokolinių priežasčių Europos Sąjungos kalbos išvardijamos prieš šią kalbą:
Šis susitarimas parengtas anglų, italų, prancūzų, vokiečių ir arabų kalbomis.
1
Vietoj šio pavadinimo nevartotina „gėlų kalba“, nes tie du terminai nėra sinonimai. Žr. 7.2.4 punkto įrėmintą tekstą.